Naujienų pranešimas: JGK valciu zygis - Gimtadienis
(Rubrika: Žygiai ir kelionės)
Paskelbė Jaunuolis
2008 07 14 - 10:12
Ankstyvas gegužės 31-osios rytas. Vilniaus traukinių stotyje renkamės mes: rytiniu žavesiu bei nekantrumu spindintys JGK nariai – fux‘ai ir krikštatėviai. Nematomos moters balsas kviečia į traukinį Vilnius – Turmantas, simbolizuojantį mūsų šventai ekologiško žygio pradžią. Tad, ilgai nelaukę, sušokame į traukinį ir, užmetę sunkias kuprines ant lentynų, imame diskutuoti, pusryčiauti, dalintis mintimis bei spėlionėmis, kokios bus krikštynos ir ...pagaliau Ignalina. Griebiame daiktus ir šokame iš traukinio. Tiesa, neapsieita ir be praradimų – su traukiniu nubildėjo vieno iš fux‘ų liemenė su studento pažymėjimu, tačiau traukinio nesivejame ir žygiuojame į Palūšę (3km).
Palūšėje mus pasitinka panirti kvieste kviečiantis Lūšių ežero vanduo, kuriame mūsų jau laukia 10 gražiai išrikiuotų valčių. Priėję valtinę pradedame ruoštis: montuojame irklus, dedamės daiktus ir išgirstame netikėtą komandą - ,,Valtininką į vandenį!‘‘ ir matome kelis mūsų vyrukus, nešančius valtinininką vandenin (vyrukai taip pat neišvengė vandens – valtininkas turi draugų :}). Netrukus išgirstame dar vieną komandą - ,,Žygio vadą į vandenį!’’. Ir vandens paragauja mūsų krikštamotė Milda. Šios ,,procedūros‘‘ mums pranašauja nepritrintas irklais rankas ir, žinoma, nuostabų orą. Pasiskirstome plaukimo kolegas, gauname maišų rinkti šiukšlėms, šokame į valtis ir pradedame irimasi. Priplaukiame pirmąjį tiltą ir sudalyvaujame greičiausiai finišą pasieksiančios valties rungtyje. Rungtį laimi Juliaus komanda.Vienai valčiai lūžta du irklai, tad ji lieka laukti naujų, o mes iriamės toliau, kur mus pasitinka antroji rungtis - geriausio naro: į vandenį metamas butelis, o jį greičiausiai pasiekęs tituluojamas geriausiuoju. Keliaujame toliau...Įplaukiame į upeliūkštį, vadinamą Almaja (liaudyje vadinamą Amazonke). Pradedame ekologinį žygį: aš su savo irklo kolega Tomu išlaipiname bendrakeleivius atliekų rinkti pakrantėje, o patys stebuklų ieškoti neriame į nendres ir dumblą. Taip iriamės per visą Almają, vis atrasdami įdomių guminių (ir ne tik) batų, dviračių padangų bei įvairiausių metalinių padargų. Matau, jog Tomas valtį traukia basomis, dėlės sužalota koja ir, kad kalta upės sekluma, tad nuo pakrantės pasiimame kolegas ir įplaukiame į Almajo ežerą. Sulaukiame valties su naujais irklais (kitų atsiliekančių taip pat).
Krikštatėviai plukdo mus į ežero krantą. Išlipame ir gauname keleta užduočių: mums įteikiama regiono, kuriame esame, nuotrauka; nurodomas maršrutas, kuriuo turime žygiuoti iki stovyklavietės; žygiuojant rasti tam tikrą upelį, apibūdinti jį bei jį supančią aplinką; rasti aukščiausią vietą, nustatyti jos lygį virš šalia esančio ežero; rasti šaltinį, prisemti ir parnešti jo vandens ir galiausiai nustatyti regiono nuotraukos mastelį. Krikštatėviai nieko nelaukia ir išplaukia. O mes, nieko nesuprantantys ir saulėje perkaitę fux‘ai, leidžiamės vykdyti pateiktų užduočių... Lengvai randame upelį, kiek sunkiau kalną, pagaliau šaltinį. Tačiau prisimename, kad reikia išmatuoti nuotraukos mastelį: į pagalbą pasitelkiame ir pirštus, ir pagaliukus, ir praeivių „laumių“ klausinėjame, tačiau atsakymo nerandame. Galiausiai, draugiškai sutarę, kad mastelis yra 1:3000, keliaujame stovyklos link. Čia mus pasitinka krikštatėviai, jau pasiruošę patikrinti ar tikras šaltinio vanduo, kurį parnešėm, tad esame susodinti ir pateikiame jiems atasakitą (galime teigti, kad beveik viską atlikome puikiai; tai patvirtino ir jie).
Pateikę ataskaitą, gauname leidimą pasistatyti palapines, pavalgyti, pasimėgauti pirties teikiamais malonumais ir išsimaudyti. Taigi, kas puola pirtin, kas į ežerą, kad prie laužo, tačiau, ilgai netrukus, išgirstame perkusijos mušimą ir mes, fuuuuuuuuux‘ai, suvaromi ant tiltelio. Stovime, ir baisingai bijome, kad būsim sumesti į vandenį. Bet ne! Mums liepia klauptis ir sakyti nuostabiai ilgą priesaiką. Tuomet esame kviečiami po vieną ant kranto, kur kiekvieno laukia sukimasis aplink savo ąšį, pasiremiant mineralinio buteliu ir bėgimas į kalną, suklumpant tarp vėliavų ir jas pabučiuojant, išgeriant tauraus gėrimo iš rago. Taip tapome šventai tikrais JGK klubo nariais. Vienu jų tapo ir 6-tus metus krikštynose dalyvaujantis, tačiau niekaip nepasikrikštijantis Saulius (Saulionis). Taip pat paskelbiami JGK garbės nariai – Julius ir Linas, kuriems įteikti diplomai bei oficialūs JGK klubo antsiuvai.
Pakrikštyti ir laimingi, sėdame prie laužo, vaišinamės, diskutuojame, dalinamės įspūdžiais ir širdimis, sveikiname vieni kitus su vasaros pradžia, traukiame dainas... Ir, pradėjus švisti, einame pogulio.
Rytas.
Keliamės, pusryčiaujame, išsimaudome.. ir pradedame pakuotis palapines, daiktus ir krautis valtis. Sutvarkę stovyklavietę, leidžiamės į pakrantę. Ten mūsų laukia apdovanojimai: apdovanojami metų originaliausios šiukšlės, geriausio naro, metų piemenaitės, geriausios orientacijos, greičiausiai finišą kirtusios valties, metų nelaimės vardų verti asmenys. Pasidžiaugę nuostabiomis nominacijomis sėdame į valtis, iškeliame vėliavas ir plaukiame atgal, į Palūšės valtinę. Nešami srovės, su dainomis ir gera nuotaika ją pasiekiame; atsisveikinę su valtininkais ir įstabiaisiais Aukštaitijos ežerais bei miškais, keliaujame traukinių stoties link. Ten, belaukdami traukinio, sukertame kas po paskutinį konservų kąsnį, kas po ledų porciją. Sulaukę traukinio, skubame užsiimti vietas ir uostydami močiučių vežamus salotų, pomidorų ir agurkų kvapus dalinamės įspūdžiais, skundžiamės perdegusiais pečiais ir, pagaliau, mus pasitinka Vilnius.
Atsisveikiname ir nešdami kiek palengvėjusias kuprines, o svarbiausia – besišypsančias galvas ant pečių išsiskirstome.
Pasiūlė Viktė [/html]
Ši naujiena yra iš svetainės Jaunųjų Geografų Klubas
( http://www.jgk.gf.vu.lt/news.php?extend.23 )
(Rubrika: Žygiai ir kelionės)
Paskelbė Jaunuolis
2008 07 14 - 10:12
Ankstyvas gegužės 31-osios rytas. Vilniaus traukinių stotyje renkamės mes: rytiniu žavesiu bei nekantrumu spindintys JGK nariai – fux‘ai ir krikštatėviai. Nematomos moters balsas kviečia į traukinį Vilnius – Turmantas, simbolizuojantį mūsų šventai ekologiško žygio pradžią. Tad, ilgai nelaukę, sušokame į traukinį ir, užmetę sunkias kuprines ant lentynų, imame diskutuoti, pusryčiauti, dalintis mintimis bei spėlionėmis, kokios bus krikštynos ir ...pagaliau Ignalina. Griebiame daiktus ir šokame iš traukinio. Tiesa, neapsieita ir be praradimų – su traukiniu nubildėjo vieno iš fux‘ų liemenė su studento pažymėjimu, tačiau traukinio nesivejame ir žygiuojame į Palūšę (3km).
Palūšėje mus pasitinka panirti kvieste kviečiantis Lūšių ežero vanduo, kuriame mūsų jau laukia 10 gražiai išrikiuotų valčių. Priėję valtinę pradedame ruoštis: montuojame irklus, dedamės daiktus ir išgirstame netikėtą komandą - ,,Valtininką į vandenį!‘‘ ir matome kelis mūsų vyrukus, nešančius valtinininką vandenin (vyrukai taip pat neišvengė vandens – valtininkas turi draugų :}). Netrukus išgirstame dar vieną komandą - ,,Žygio vadą į vandenį!’’. Ir vandens paragauja mūsų krikštamotė Milda. Šios ,,procedūros‘‘ mums pranašauja nepritrintas irklais rankas ir, žinoma, nuostabų orą. Pasiskirstome plaukimo kolegas, gauname maišų rinkti šiukšlėms, šokame į valtis ir pradedame irimasi. Priplaukiame pirmąjį tiltą ir sudalyvaujame greičiausiai finišą pasieksiančios valties rungtyje. Rungtį laimi Juliaus komanda.Vienai valčiai lūžta du irklai, tad ji lieka laukti naujų, o mes iriamės toliau, kur mus pasitinka antroji rungtis - geriausio naro: į vandenį metamas butelis, o jį greičiausiai pasiekęs tituluojamas geriausiuoju. Keliaujame toliau...Įplaukiame į upeliūkštį, vadinamą Almaja (liaudyje vadinamą Amazonke). Pradedame ekologinį žygį: aš su savo irklo kolega Tomu išlaipiname bendrakeleivius atliekų rinkti pakrantėje, o patys stebuklų ieškoti neriame į nendres ir dumblą. Taip iriamės per visą Almają, vis atrasdami įdomių guminių (ir ne tik) batų, dviračių padangų bei įvairiausių metalinių padargų. Matau, jog Tomas valtį traukia basomis, dėlės sužalota koja ir, kad kalta upės sekluma, tad nuo pakrantės pasiimame kolegas ir įplaukiame į Almajo ežerą. Sulaukiame valties su naujais irklais (kitų atsiliekančių taip pat).
Krikštatėviai plukdo mus į ežero krantą. Išlipame ir gauname keleta užduočių: mums įteikiama regiono, kuriame esame, nuotrauka; nurodomas maršrutas, kuriuo turime žygiuoti iki stovyklavietės; žygiuojant rasti tam tikrą upelį, apibūdinti jį bei jį supančią aplinką; rasti aukščiausią vietą, nustatyti jos lygį virš šalia esančio ežero; rasti šaltinį, prisemti ir parnešti jo vandens ir galiausiai nustatyti regiono nuotraukos mastelį. Krikštatėviai nieko nelaukia ir išplaukia. O mes, nieko nesuprantantys ir saulėje perkaitę fux‘ai, leidžiamės vykdyti pateiktų užduočių... Lengvai randame upelį, kiek sunkiau kalną, pagaliau šaltinį. Tačiau prisimename, kad reikia išmatuoti nuotraukos mastelį: į pagalbą pasitelkiame ir pirštus, ir pagaliukus, ir praeivių „laumių“ klausinėjame, tačiau atsakymo nerandame. Galiausiai, draugiškai sutarę, kad mastelis yra 1:3000, keliaujame stovyklos link. Čia mus pasitinka krikštatėviai, jau pasiruošę patikrinti ar tikras šaltinio vanduo, kurį parnešėm, tad esame susodinti ir pateikiame jiems atasakitą (galime teigti, kad beveik viską atlikome puikiai; tai patvirtino ir jie).
Pateikę ataskaitą, gauname leidimą pasistatyti palapines, pavalgyti, pasimėgauti pirties teikiamais malonumais ir išsimaudyti. Taigi, kas puola pirtin, kas į ežerą, kad prie laužo, tačiau, ilgai netrukus, išgirstame perkusijos mušimą ir mes, fuuuuuuuuux‘ai, suvaromi ant tiltelio. Stovime, ir baisingai bijome, kad būsim sumesti į vandenį. Bet ne! Mums liepia klauptis ir sakyti nuostabiai ilgą priesaiką. Tuomet esame kviečiami po vieną ant kranto, kur kiekvieno laukia sukimasis aplink savo ąšį, pasiremiant mineralinio buteliu ir bėgimas į kalną, suklumpant tarp vėliavų ir jas pabučiuojant, išgeriant tauraus gėrimo iš rago. Taip tapome šventai tikrais JGK klubo nariais. Vienu jų tapo ir 6-tus metus krikštynose dalyvaujantis, tačiau niekaip nepasikrikštijantis Saulius (Saulionis). Taip pat paskelbiami JGK garbės nariai – Julius ir Linas, kuriems įteikti diplomai bei oficialūs JGK klubo antsiuvai.
Pakrikštyti ir laimingi, sėdame prie laužo, vaišinamės, diskutuojame, dalinamės įspūdžiais ir širdimis, sveikiname vieni kitus su vasaros pradžia, traukiame dainas... Ir, pradėjus švisti, einame pogulio.
Rytas.
Keliamės, pusryčiaujame, išsimaudome.. ir pradedame pakuotis palapines, daiktus ir krautis valtis. Sutvarkę stovyklavietę, leidžiamės į pakrantę. Ten mūsų laukia apdovanojimai: apdovanojami metų originaliausios šiukšlės, geriausio naro, metų piemenaitės, geriausios orientacijos, greičiausiai finišą kirtusios valties, metų nelaimės vardų verti asmenys. Pasidžiaugę nuostabiomis nominacijomis sėdame į valtis, iškeliame vėliavas ir plaukiame atgal, į Palūšės valtinę. Nešami srovės, su dainomis ir gera nuotaika ją pasiekiame; atsisveikinę su valtininkais ir įstabiaisiais Aukštaitijos ežerais bei miškais, keliaujame traukinių stoties link. Ten, belaukdami traukinio, sukertame kas po paskutinį konservų kąsnį, kas po ledų porciją. Sulaukę traukinio, skubame užsiimti vietas ir uostydami močiučių vežamus salotų, pomidorų ir agurkų kvapus dalinamės įspūdžiais, skundžiamės perdegusiais pečiais ir, pagaliau, mus pasitinka Vilnius.
Atsisveikiname ir nešdami kiek palengvėjusias kuprines, o svarbiausia – besišypsančias galvas ant pečių išsiskirstome.
Pasiūlė Viktė [/html]
Ši naujiena yra iš svetainės Jaunųjų Geografų Klubas
( http://www.jgk.gf.vu.lt/news.php?extend.23 )