Lietuviškas identitetas: Gintaro Beresnevičiaus požiūris

Įvadas

„Informacinė revoliucija ir su ja tiesiogiai susijusios kultūros globalizacijos tendencijos suartina dvasinę planetos tautų patirtį, pasaulio regėjimo principus, vertybių sistemas, kultūros simbolius...“(Andrijauskas, 2002). Nesustabdomai vykstant globalizacijos procesams visame pasaulyje jaučiami kultūrinės unifikacijos procesai, kurie ypatingai didelį nerimą kelia tradicinių kultūrų puoselėtojams, kritikuojantiems šiuo metu sparčiai plintantį amerikietišką gyvenimo būdą, jų vadinamą „kokakoliniu spaudimu“. „Vieno paskutinių klasikinės vokiečių filosofijos tradicijos patriarchų – H.G. Gadamerio nuomone, informacinės revoliucijos ir su ja susijusios globalizacijos pavojus glūdi menkavertės amerikoniškosios masinės kultūros sklaidoje“ (Andrijauskas, 2002). Informacinė visuomenė, kaip kultūrą unifikuojantis veiksnys, čia minima ne atsitiktinai. Šiuolaikinės ekonomikos pobūdį aktyvios reklamos dėka formuoja didžiosios transnacionalinės kompanijos, vieningos rinkos tikslais niveliuojančios visame pasaulyje gyvenančių tautų skonį. Visame pasaulyje kyla tokie patys prekybos centrai ir dangoraižiai, rodomi tie patys filmai, populiarinamas vienas ir tas pats gyvenimo stilius – vartotojiška visuomenė. Tokioje visuotinėje unifikacijoje ypatingą vaidmenį atlieka masinės informacijos priemonės. „Šiandien televizija prisiima kai kurias funkcijas, tradiciškai priskiriamas mitams ir ritualams (tai yra integruoja individus į visuomeninę santvarką, išryškina svarbiausias vertybes, siūlo mąstymo, elgesio modelius, ir pan.)“(Kelner, 1998). „Masinių komunikacijų priemonės štampuoja žmonių interesus, skonį, protą, dvasią, jiems visai to nesuvokiant. Taip kuriamas standartizuotas vienmatis, kupinas kosminių ambicijų žmogus-masė, apie kurio atsiradimą pranašiškai kalbėjo F. Nietzshe, J. Ortega y Gassetas ir H. Marcuse‘as“ (Andrijauskas, 2002). Visame pasaulyje stiprėjančios tendencijos neaplenkia ir Lietuvos, kurioje jau irgi plačiai sklinda kalbos apie tautinio identiteto praradimo, arba kitaip – nutautėjimo, perspektyvą. Aišku, problema tikrai egzistuoja, tačiau taip ir lieka neaišku, kas tai yra lietuvių tautinis identitetas. Formaliai viskas atrodo aišku: tai bruožai (kalba, papročiai ir t.t.), pagal kuriuos lietuvis gali būti atpažintas, ar atpažinti save kaip lietuvį. Bet taip ir lieka neaišku, ką galime laikyti tipiškais lietuviškais bruožais, kadangi apie tai kalbama labai retai. Ko gero istorikas Gintaras Beresnevičius, ne tik visapusiškiausiai išnagrinėjo lietuviško identiteto struktūrą ir formavimosi aplinkybes, bet netgi pateikė nemažai pasiūlymų, kaip savo silpnybes paversti privalumais ir, tegu ir laikinai, išvengti kultūrinės globalizacijos mėsmalės. Šiuo darbu siekiama atskleisti veiksnius, vienijančius ir struktūrizuojančius lietuvių tautą. Darbo tikslas – išnagrinėti G. Beresnevičiaus požiūrį į lietuvių tautos identitetą ir jo raidą. Tikslui įgyvendinti iškelti šie uždaviniai:

• Apžvelgti istorinį kontekstą, kuriame formavosi lietuvių tauta ir jos identitetas.
• Išnagrinėti etnografinių regionų įtaką lietuvių tautinei tapatybei.
• Nustatyti kokią vietą religija užima lietuviško identiteto struktūroje.
• Išnagrinėti Lietuvoje veikiančius mitinius precedentus.
• Nustatyti pagrindinius tautinio charakterio bruožus.

Visas darbas remiasi G. Beresnevičiaus mintimis ir išvadomis, todėl nuorodos į šį autorių dedamos tik prie tiesioginių citatų. Kartais šios mintys papildomos ir kitų autorių teorijomis bei pastebėjimais, kas parodo, jog G. Beresnevičiaus sudaryta teorija nėra tik minčių kratinys, o turi sąsajų ir su platesniu teorijų lauku.

Istorinis kontekstas

Lietuvių tauta nuo seno gyveno ties dviejų stambių kultūrinių regionų – Lotyniškojo ir Bizantiškojo sankirta, taip juos atskirdama ir kartu jungdama, tarsi buferinė zona. Taigi ir lietuviškas charakteris bei identitetas formavosi betarpiškai patirdamas tiek katalikiškojo, tiek bizantiškojo (o per jį – ir azijietiškojo) pasaulių įtakas, kurios sluoksniais klojosi ant baltiškai indoeuropietiško (būtent – indoeuropietiško, nes mes ilgiausiai Europoje išsilaikėme nepaveikti semitiškos religijos įtakų) pagrindo. Tačiau nors pagal kilmę ir esame giminingesni slavams, t.y. bizantiškajai civilizacijai, bet beveik visada (išskyrus retas išimtis), turėdami galimybę rinktis, renkamės Vakarus. Taip buvo ir renkantis krikščioniškos religijos kryptį, ir karalius „Abiejų tautų respublikai“, ir tarpukario bei XX a. pabaigos – XXI a. pradžios užsienio politikos kursą. Taigi lyg ir turėtume būti labiau vakarietiško mąstymo atstovai, bet...mumyse per daug susipynę Romos ir Bizantijos sąmonių elementai. Lietuvių sąmonėje romėniški fasadai neretai slepia bizantišką interjerą. Kaip taikliai pastebėjo G. Beresnevičius, „Romos įstatymai, su visa juos supančia romėniška pagarba teisei maišosi su bizantiškais privatizavimo metodais. Sausas romėniškas politikavimas – su bizantiškai intensyvia ir viską nulemiančia užkulisine veikla.“ Mūsų sąsajas su slavišku mentalitetu atveria net etiologinių sakmių pasaulis. Vakarai, kaip ir pas slavus, mūsų mitologijoje – anapusinio pasaulio, blogio ir nuosmukio kraštas, ir gal būt tai lėmė lietuvių nenorą skintis kelio į plačiuosius vandenis. Aišku, yra ir racionalesnis šio reiškinio paaiškinimas: kunigaikščiai valstybę plėtė į tą pusę, į kurią buvo patogiau ir lengviau. Tai tiesa, bet nereikia pamiršti fakto, kad vanduo tose pačiose sakmėse irgi siejamas su blogiu ar chaosu, tai jau yra velnio viešpatija, ar bent jo kuruojama pasaulio dalis. Natūralu manyti, kad tarp vandens ir vakarų demonizavimo yra tam tikrų sąsajų, bet kuris iš jų kurio demonizavimą lėmė palikime aiškintis mitologijos tyrinėtojams, nes mus tedomina faktas, kad Lietuvos valdovai niekada neparodė didelio noro plėstis į vakarus, o tai irgi gana ryški sąsaja su Rusija, kuri laivyno nekūrė iki pat Petro I pradėtų reformų. Teisūs būtų ir tie, kurie teigtų, kad lietuvių ir slavų mentaliteto panašumus galima paaiškinti ilgamete kaimynyste, kad gal būtent slavai perėmė dalį lietuviškos/baltiškos pasaulėžiūros, o ne atvirkščiai. Aišku, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaidmuo formuojantis baltarusių ir ukrainiečių tautoms nepaneigiamas. Dar daugiau: tarp Rusijos istorikų atsirado hipotezė, kad baltai suvaidino svarbų vaidmenį netgi kuriantis Kijevo Rusiai (Kulakov, 2006). Bet vėlgi, tai nėra šio darbo tema, nes čia siekiama išsiaiškinti, kuo lietuviai išsiskiria iš kaimynų, kuo yra į juos panašūs, ir kas juos vienija kaip vieną tautą. Būtent dėl to, kad esame dviejų civilizacijų sankirtoje (tuo pačiu būdami ir geopolitiškai nestabiliame regione), lėmė ir sudėtingą santykių su kaimyninėmis tautomis raidą. Tiek rusai, tiek lenkai, tiek ir vokiečiai skirtingais istorijos tarpsniais mums buvo ir sąjungininkai, ir priešai (latviai ir baltarusiai palyginti neseniai pradėjo vykdyti savarankišką politiką, kad būtų galima apie juos kalbėti). Vokiečiai, nors ir tebeeskaluojamas kraugerių kryžiuočių ar nusikaltėlių nacių įvaizdis, tiek tarpukario Lietuvoje, tiek dabar yra vienas pagrindinių mūsų ekonominių partnerių. Lenkai, nors ir nusidėję lietuvybei aktyvios polonizacijos laikotarpiu ar buvę priešu nr.1 tarpukaryje, buvo mūsų sąjungininkai XIV – XIX a. (netgi abu didieji XIX a. sukilimai vyko po Žečpospolitos vėliava), o ir dabar yra mūsų strateginiai partneriai. Kiek paprasčiau su Rusija: nors viduramžių Lietuvos didikai ir noriai giminiavosi su įtakingiausiomis Rusijos šeimomis, bet, tuo pat metu, ir aktyviai kariavo su jais, o iškilus rusų žemes vienijančiai Maskvos kunigaikštystei Rusija tapo nuolatiniu Lietuvos varžovu ir priešu, ir daugiau ar mažiau atvirą priešišką politiką vykdo iki šiol. Rodytųsi, kad tas bendras, tautą vienijantis, priešas galėtų būti Rusija, bet... Daugelis vyresnio amžiaus žmonių, ypač kaime, tebemini „kaip gerai buvo gyvent prie ruso“, tad rusai visuotiniu priešu irgi nelaikomi. Taigi tauta neturi ir vieno aiškiausiai suvokiamų saviidentifikacijos orientyrų – istorinių priešų. Specifinė Lietuvos padėtis lėmė, kad joje persimaišę skirtingų kultūrinių regionų elementai sudarė sunkiai identifikuojamą ir jokiai klasifikacijai nepasiduodantį derinį, susidedantį iš visos eilės prieštaravimų. Atrodo, kad šis darinys neturi jokių ryškių išskirtinių bruožų, tačiau jis yra unikalus jau vien savo struktūra.

Lietuviškas regionalizmas

Lietuvoje išskiriami 4 stambūs kultūriniai – etnografiniai regionai. Taigi kyla natūralus klausimas, koks identitetas mums yra svarbesnis – regioninis ar tautinis. Kiekvienas regionas turi savo istoriją, dialektą, dainas, tradicinius patiekalus, netgi mentalitetą, taigi atrodytų, kad regioninis identitetas užima ne tokią jau ir nereikšmingą vietą. Juk dar XIX a. S. Daukantas rašė apie „mužiką žemaičių ir Lietuvos“, tuo Žemaitiją aiškiai atskirdamas nuo likusios Lietuvos, ir tarsi teigdamas, kad žemaičiai yra atskira tauta. Iš dalies jis buvo teisus: juk ir dabar tūlam dzūkui suprasti žemaičių šnektą yra ne ką lengviau, nei latvių. Tradicinė virtuvė regionuose irgi skiriasi: kur daugiau, jei ne Žemaitijoje, galėtum paragauti kastinio? Kad kažkur be Suvalkijos virtų kraujinę juką irgi neteko girdėti (kaip ir apie rytų Aukštaitijoje juka vadinamą žuvų sultinį). Regioninis charakteris? Toks irgi egzistuoja. Užtenka pažvelgti į liaudies kūrybą, būtent – anekdotus. Matyt ne veltui ten pasakojama apie suvalkiečių godumą (pavadinčiau jį taupumu ar praktiškumu) ar žemaičių lėtumą ir santūrumą. Valstybę kurti pradėjo aukštaičiai, bet į ją savo indėlį įnešė visi regionai: žemaičiai gynė aukštaičius nuo kryžiuočių ir išlaikė bei stiprino lietuvybę carinės Rusijos laikotarpiu, suvalkiečiai, laikė lietuvių kultūrinį ir politinį frontą XIX – XX amžių sankirtoje, dzūkai gynė besikuriančią Lietuvą nuo piečiau gyvenusių slavų ir netgi mongolų antpuolių, o XX a. sukūrė analogų neturintį partizaninį judėjimą, pasižymėjusį tokiu aršumu, kad kažkoks suomių politikas net pareiškė: „ech, jei mums į Manheimo liniją kas būtų davęs tokių karių...“ . G. Beresnevičiaus nuomone, „jei Lietuva būtų tapusi aukštaitiškai impulsyvi ir karšta, jei ne aukštaitišką charakterį papildantis žemaitiškas kietumas ir blaivumas, ją būtų prariję. Žemaičiams įsivyravus, Lietuva būtų pražuvus dėl kietasprandiškumo – aukštaitiškas lankstumas, klasta, pomėgis žaisti politinius žaidimus, vis sausam išlendant iš balos, padėjo Lietuvai tiek kunigaikščių, tiek vėlesniais laikais. Dzūkams „paėmus valdžią“ būtų įsivyravusi sentimentali karinė anarchija(...) – daug narsos, sugebėjimo jausti, bet jokio planavimo ir strateginio mąstymo. Suvalkiečiai Lietuvą būtų pavertę racionaliai skaičiuojančia vokiška provincija, kurios gerovė po kelių kartų būtų visiškai nušluota. Visa, ką Lietuva pasiekė, ji pasiekė dėl to, kad joje gyvavo nepaprastai skirtingų, gal net priešingų charakterių kiltys, iš savo prieštarų sukūrusios vienovę.“ Todėl svarstyti kuri sritis daugiau davė bendrajai lietuvybei yra beprasmiška. Tačiau ar regionai žmonių sąmonėje yra tokie svarbūs? Ar dažnai lietuvis pirmiau save laiko dzūku ar žemaičiu? Kažkoks regioninis identitetas yra: tai matosi ir iš sporto sirgalių pasiskirstymo pagal komandų atstovaujamus regionus, ir pagal tai, kad tebeatsiranda žmonių, atsisakančių kalbėti „suvalkietiškai“, nes jie, esą, moka ir savo krašto tarmę(iš principo bendrinė lietuvių kalba tėra suvalkietiško dialekto perdirbinys, kurį net patys suvalkiečiai sunkiai įvaldo). Kiek dažniau save kaip atskirą vienetą akcentuoja žemaičiai, neretai jau net dorai žemaitiškai nemokantys. Bet tai irgi tėra pavieniai atvejai, ir retam lietuviui kyla mintis, kad jo atstovaujamas etnografinis regionas yra svarbesnis už atstovaujamą tautą. Dar mažiau save su regionais identifikuoja gyventojai stambiųjų miestų, kuriuose nuolat persimaišo ne tik skirtingų regionų, bet ir skirtingų tautų atstovai. Taigi nors konkretūs etnografiniai regionai vienas nuo kito skiriasi netgi mentaliteto savybėmis, bet jų gyventojai dažniausiai save identifikuoja kaip lietuvius. Vadinasi regionai Lietuvoje vaidina dvejopą vaidmenį: nors jie kultūriškai struktūrizuoja visuomenę į etnografines grupes, bet tai visiškai netrukdo jų gyventojams jaustis viena tauta.

Religija kaip tautą vienijantis veiksnys

Tradiciškai Lietuva laikoma katalikiška šalimi, vadinama „Marijos žeme“, ir toks požiūris turi aiškų pagrindą: visuotinio gyventojų surašymo metu didžioji visų gyventojų dalis užsirašė esą katalikai. Jei tokius duomenis pritaikytume ne Lietuvos gyventojams apskritai, o būtent lietuvių tautai, šis procentas būtų dar didesnis. Rodos būtent religija ir galėtų būti tas saitas, jungiantis lietuvius į vieną kultūrinį darinį, padedantį jiems priskirti save šiai tautai. Tačiau ne viskas yra taip paprasta: visų pirma, katalikybė nėra vien Lietuvoje išpažįstama religija, antra, lietuvių katalikybė nėra gryna. Atlikti Lietuvos gyventojų religinių įsitikinimų tyrimai pasirodė šokiruojantys: daugiau kaip trečdalis katalikais save laikančiųjų tiki reinkarnacija, ne mažiau jų abejoja pagrindinėmis tikėjimo dogmomis, netgi Kristaus dieviškumu ar prisikėlimu iš numirusių. Ar galima teigti, kad tai jie yra katalikai? Apskritai, lietuviška katalikybė – savotiškas sinkretinis krikščionybės ir pagonybės junginys. Daugelis tradicinių švenčių tik paviršutiniškai katalikiškos, o tai, kas vyksta bažnyčioje, su jų papročiais mažai tesusiję. Įžvalgesnė akis jose nesunkiai pastebi daug visiškai nekrikščioniškų elementų: „aukojama protėviams (Vėlinės), atliekamos kraupios demonų kovų apeigos (Užgavėnės), ... per Jonines aukojama vandenims, degamos šventosios ugnys, kopiama į kalnus, adoruojama Saulė“ (Beresnevičius, 2002), o Kūčių naktį netgi tikima, kad protėvių dvasios sėdi kartu prie stalo, ar ateis pasimaitinti naktį. Galų gale, kas gi yra bendro tarp Kristaus prisikėlimo ir margučių? Ir kodėl tradicinėse kaimiškose verbose naudojamos ne bet kokių medžių šakelės, o būtent tų, kurie „simbolizuoja atgimstančią gamtą, nubaido blogas dvasias“; kur Biblijoje ar bažnyčios tėvų raštuose tokios medžių rūšys įvardintos? „Yra kažkur horizonte Kristaus įvykis, bet jis išreiškiamas etnografinėmis priemonėmis, kurios, savo ruožtu reiškia kažką kita“ (Beresnevičius, 2002). „Kosminis pagonybės pojūtis turbūt kiekvieno lietuvio širdyje“, teigia Judita Vaičiūnaitė, o G. Beresnevičius tai priima „kaip savaime suprantamą dalyką – vieną iš Lietuvos atsparos stulpų“. Tai suprantama, ir netgi skatinama valstybiniu lygmeniu: dabar etnografija (neišvengiamai turinti pagoniškų elementų) propaguojama, skatinamas toks švenčių šventimo būdas, ir tai nelieka be atgarsio. Vis masiškiau švenčiamos pagoniškai-krikščioniškos šventės, žiniasklaidoje (kaip buvo minėta įvade būtent ji dabar ir formuoja žmonių pasaulėžiūrą ir kultūrą) etnografinė/pagoniška jų prasmė nušviečiama ir akcentuojama daug plačiau nei krikščioniškoji. Aišku, prigyja (ypač žiniasklaidos ir rinkodaros dėka) ir mums visiškai svetimos šventės (šv. Valentino diena, Haloweenas), bet tai, nors ir priimama, suvokiama kaip svetima. O etnografinis vietinių švenčiu pagrindas yra savas, todėl etnografija tampa ideologija. Katalikybė, beje, - irgi, tik ši, nors ir deklaruojama oficialiai, tampa daugiau fasadine religija, ir dažnai apsiriboja Mišiomis iškilmingesnių įvykių proga, ar valstybės vyrų nusifilmavimu altoriaus fone. Vadinasi netgi valstybinėje ideologijoje katalikybė ir etnografija/pagonybė glaudžiai susipynusios, ir sunku pasakyti, kuri iš jų svarbesnė. Taigi religiją galima laikyti tuo tautą vienijančių veiksniu, lietuviško identiteto dalimi. Ir ji tokia būdavo visais laikais: kryžiuočių karų metu lietuviams pagonybė neabejotinai buvo vienijantis, juos nuo kaimynų skiriantis (juk visi kaimynai jau buvo pakrikštyti) veiksnys (netgi mirusiųjų deginimas – religinis ritualas – suvoktas kaip išskirtinumo ir priešpriešos krikščionybei ženklas (Volkaitė-Kulikauskienė, 2001)). XIX a. sukilimų metu katalikybė irgi vienijo lietuvius, padėdama aiškiai identifikuoti sistemą „savas – svetimas“, tiksliau „Rymo katalikas – pravoslavas“(kita kalba, kad tai suvienijo su lenkais). Dabar irgi religija vienija tautą. Tačiau kokia religija? Katalikybe jos pavadinti negalime, nes ta katalikybė anaiptol nėra katalikiška. Pavadinti pagonybe būtų dar netiksliau, nes pagoniškas tik tradicijos pagrindas, egzistuoja tik pasąmoninga pagoniška jausena, o pagonimis save laiko labai maža dalis visuomenės. Religija lietuvius vienija, bet ta religija – tai sunkiai apibūdinamas sinkretinis junginys, kuriame jungiasi prieštaringiausi elementai.

Valstybės ir grupių mitologija

Visuomenę konsoliduojantis veiksnys gali būti ir mitinis precedentas – įvykis arba herojus, kuriuo prasminga sekti. Nesvarbu, ar tai bus tikras, ar išgalvotas precedentas, svarbu tik, kad juo būtų tikima ir gyvenama, t.y., kad mitas veiktų, kad būtų pripažintas savu. Nesava mitologija visada netikra. Tauta ar valstybė apskritai negali egzistuoti be precedento: bet koks teiginys turi kažkuo remtis, bet koks naujadaras be precedento negali gyvuoti. „Senosiose religijose mitai bei mitologiniai, kultūriniai didvyriai buvo bet kokio elgesio pirmvaizdis“ (Beresnevičius, 2002). Valstybės, tuo labiau tautinės valstybės, gyvavimui ir tęstinumui mitinis precedentas tiesiog būtinas. Kadaise Lietuvos mitiniu precedentu tarnavo Palemono legenda. Ji nebuvo teisinga istoriškai, bet ji veikė: „...pozityvistiškai neteisingos legendos Vytauto ir Jogailos aplinkoje liudijo Lietuvos valstybinį teisėtumą bei tęstinumą“ (Beresnevičius, 2002). Tarpukario Lietuvoje valstybinė mitologija rėmėsi LDK mitologizavimu. Vėlgi, nesigilinant kaip viskas buvo iš tikro, buvo akcentuojama pergalinga lietuvių kova su kryžiuočiais (nors ir pamirštant, kad kova prieš katalikybę buvo pralaimėta). Buvo pamirštos brolžudiškos kunigaikščių pjautynės, politinės intrigos, pamiršta, kad Gediminas buvo pagonis, Algirdas – stačiatikis, o Vytautas – katalikas. Labiausiai veikė „atsilaikymo priešų apsuptyje idėja, - Lietuva, iš visų pusių priešų apsupta, buvo tiek kunigaikščių epochoje, tiek Nepriklausomybės dvidešimtmetyje“ (Beresnevičius, 2002). Mitas veikė: užtenka prisiminti nepriklausomybės savanorių kovas ar pokarinį partizaninį pasipriešinimą. Sąjūdžio Lietuvos precedentas – Nepriklausoma tarpukario Lietuva. Gal net tik pats faktas – Nepriklausomybė. Tai suveikė, tai subūrė tautą į masinius mitingus, tai leido atstovėti ir tragiškus sausio įvykius. „Bet atkūrus ir vėliau įtvirtinus Nepriklausomybę jis (mitinis precedentas) subliūško, nes neteko prasmės“ (Beresnevičius, 2002). Reikėjo greit sukurti naują mitą, bet tai nebuvo lengva: „mitas yra arba jo nėra, jį tegalima atskleisti, išlukštenti, bet ne sulipdyti“ (Beresnevičius, 2002). Tačiau visuomenės egzistavimui mitas yra būtinas, kitaip jo vietą užima įvairūs provaizdžiai, psichologiniai kompleksai, mitiniai sąryšiai, bet kas, tik ne mitas. Dabartinės Lietuvos mitinė precedentika labai sudėtinga ir įvairialypė: vienu metu veikia ir kunigaikščių epochos, ir Smetoninės Lietuvos, ir net Sąjūdžio mitų nuotrupos. Bet nei vienas iš šių mitų neveikia universaliai, nei vienas nėra visuotinai pripažįstamas kaip savas. Tuo tarpu greta egzistuoja visa aibė kitų mitinių – kultūrinių precedentų: tai ir religiniai vaizdiniai, ir sportininkų idealizavimas, bei garbinimas ir dar daugybė mitų ir mitologemų. „ Visos partinės, sportinės, muzikinės grupuotės remiasi savais kultūrinių didvyrių mitais“ (Beresnevičius, 2002). Taigi, nors visuomenėje sėkmingai gyvuoja daugybė mitinių provaizdžių ir garbinami šimtai kultūrinių herojų, vieno, aiškiai išreikšto, visą visuomenę vienijančio mito nėra. Visuomenė yra sudaryta iš atskirų „ląstelių“ turinčių savo mitologijas, bet tos mitologijos yra persipynusios tarpusavyje, todėl, nors ir sunku išskirti kažkokią vieną ir dominuojančią, vis vien yra kažkoks „bendras fonas“.

Tautinis charakteris ir mentalitetas

Mėginti apibrėžti, koks yra lietuvių tautinis charakteris ir mentalitetas pirmiausiai iškyla 3 labiausiai G. Beresnevičiaus akcentuojami dalykai: „ išlikimo filosofija“, „Vyčio ir Rūpintojėlio sintezė“ ir „istorinė neurozė“. Panagrinėsiu visas sąvokas iš eilės. „Išlikimo filosofija“ Beresnevičius vadina lietuviams būdingą sugebėjimą „atskirti išorinius ritualus ir tikrąsias realijas“. Tuo paaiškinamas ir katalikybės bei pagonybės sinkretizmas, ir tradicijų išlaikymas sunkiausiais polonizacijos bei rusifikacijos metais. Tai yra sugebėjimas prisitaikyti nenukenčiant, bet ir neprarandant savasties. Lietuviško nuolankumo stereotipas plačiai paplitęs, bet jis gerokai pjaunasi su kaimyninių tautų pastebėjimais apie „kietasprandžius lietuvius“. Gal tai galima būtų pavadinti ir veidmainyste, bet ta veidmainystė padėjo lietuviams išlikti. Anot G. Beresnevičiaus, lietuvišką charakterį geriausiai apibūdina „Vyčio ir Rūpintojėlio“ analogija. Tai siejasi ir su jau minėta išlikimo filosofija (Vytis – kietasprandis, Rūpintojėlis – nuolankus), bet turi gerokai platesnę prasmę. Rūpintojėlis – romumas, melancholija, pasyvumas, sugebėjimas į problemas žvelgti filosofiškai. Ir kartu tai vidinis jėgų kaupimas Vyčio pasireiškimui. Vytis – veržlumas, maištingumas, klajoklių indoeuropiečių genties mentaliteto apraiška. Vytis – kovoja, Rūpintojėlis – kuria ir saugo. Vytis – tai XIX a. sukilimai, tai XX a. ginkluotos kovos, galų gale tai ir Sąjūdis su masiniais mitingais, kurie nežmoniškai panašūs į barbarų genties susirinkimus. Rūpintojėlis – romūs laikotarpiai, kai tauta ugdė ir akumuliavo jėgas naujam Vyčio pasireiškimui. Gal iš Vyčio ir kyla kariškas (ar barbariškas) stipraus vado poreikis, pasireiškiantis beribe meile politiniams lyderiams... Istorinė neurozė – nuolatinis nepasitenkinimas istorijos eiga, amžinas nepilnavertiškumo kompleksas. „ Neurozė paprasta: buvo viskas, neliko nieko. Būta imperijos, o virsta imperijos provincija. Karaliaus karūna prašvilpta. Kalba pralaimėta, aristokratų kraujas permaišytas ne tomis linijomis, sostinė atimta, prie jūros neprieita, sukilimai pralaimėti... Visais amžiais juoda saulė horizonte“ (Beresnevičius, 2002). Neurozė pasireiškia ne tik požiūryje į istoriją; apskritai esame gana depresyvi tauta: „Dievas kenčia, o ne prisikelia, rūpintojėliai rauda, Marija klūpo prie kryžiaus, o kažkur horizonte raudonomis anglimis žioruoja pragaras“ (Beresnevičius, 2002). Užkluptas tokios neurozės Rūpintojėlis sėdi ir rūpinasi, bet kai jau kantrybės taurė persipildo, istorinėje arenoje pasirodo Vytis, kuris ima be atodairos šluoti viską aplinkui, kol, galų gale, būna sutramdomas galingesnės jėgos, arba išsikvepia savaime.

Išvados

Lietuviškumas – sunkiai apibrėžiamas reiškinys, kadangi etnografiškai vientisa Lietuva neegzistuoja, religija yra daugiau fasadinė, o bendrų mitinių provaizdžių nebėra. Tačiau net tokioje sudėtingoje situacijoje G. Beresnevičius išskiria lietuviško identiteto pagrindus: tai unikali, sinkretinė katalikybės forma, vienoje sieloje tūnantys Vytis ir Rūpintojėlis, istorinė neurozė, sugebėjimas būti tuo pat metu ir nuolankiu, ir užsispyrusiu ir dar keletas kontrastingų, iš esmės net prieštaringų darinių. Konkrečius dalykus įvardinti ko gero net nėra įmanoma, tad pagrindinė savybė, išskirianti lietuvį iš kitų tautų – smulkių fragmentų, kurie atskirai nė vienas nėra autentiški, kratinys, kokio niekur kitur sutikti neįmanoma, nes savo struktūra jis yra unikalus.

Naudota literatūra

Andrijauskas, A. (2002). Istorinė Rytų ir Vakarų civilizacijų santykių raida, Kn.: Andrijauskas A.(red.) Kultūrologija 8. Rytai – Vakarai: komparatyvistinės studijos III. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas.
Beresnevičius, G. (2002). Ant laiko ašmenų, Vilnius:Aidai.
Kelner, D. (1998). Popular Culture and the Construction of Postmodern Identites, Modernity and Identity. Blackwell.
Kulakov V. (2006-09-18). Rus byla organizovana baltami kak garant stabilnosti, http://www.ianauka.ru
Volkaitė-Kulikauskienė, R. (2001) Lietuva valstybės priešaušriu, Vilnius.